Šiame vaizdo įraše pasakojama apie Kauno Jono Jablonskio gimnazijos pastato architektūrinę istoriją ir 1931–1938 metų laikotarpį, kai mokykla buvo atidaryta ir modernizuota. Taip pat pristatomas operos solisto Antano Kučingio gyvenimo kelias bei jam skirto paminklo – biusto – istorija Kauno mieste. Tai įdomus pasakojimas apie istorinį paveldą ir žymių Lietuvos asmenybių palikimą.
Transkriptas ir skyriai
Laidoje „Kauno detalės“ pasakojama apie Kauno Jono Jablonskio gimnazijos įkūrimo istoriją, unikalias jos architektūrines detales bei su ja susijusius istorinius įvykius. Taip pat pristatomas Žaliakalnio kieme paslėptas operos boso Antano Kučingio biustas bei dramatiškas šio dainininko ir kario gyvenimo kelias.
Rodyti visą transkriptą
[muzika]
Sveiki visi, mano vardas Laimonas, esu iš „Kauno detalių“. Toliau tęsiame mūsų pasivaikščiojimą po Kauną ir esame Žaliakalnyje, prie vienos žymiausių Žaliakalnio mokyklų – tai yra dabartinė Jono Jablonskio gimnazija.
Iš tikrųjų istoriją pastatas turi tikrai ypatingą. Reikėtų kalbėti apie 1930-uosius metus, kada Kauno miestas nusprendžia pastatyti dvi pradines mokyklas, dedikuotas Vytauto Didžiojo metinėms.
Tada buvo Vytauto Didžiojo metai, kada daugelis pastatų, daugelis įstaigų gauna tą Didžiojo priedą prie žodžio „Vytautas“. Na, ir Antanas Jokimas, architektas, gauna užsakymą.
Buvo dvi pradinės mokyklos: viena iš jų – žydų pradinė mokykla netoli dabartinės Naujalio muzikos mokyklos, na, ir kita, lietuviams skirta pradinė mokykla, būtent šitoje teritorijoje išrinkta.
Ir 1931-ųjų metų rugsėjo mėnesį čia atsidaro durys, pradeda moksleiviai plūsti į klases ir į tą mokyklą, kuri turbūt buvo pati moderniausia Kauno mieste.
Kur matote pirmąjį aukštą šito pastato, tai, pasirodo, buvo pirmasis uždaro tipo baseinas šitoje mokykloje Lietuvoje. Šiuo metu to baseino nėra likę, bet istorijoje visą laiką lieka tas įrašas.
Dar vienas momentas labai įdomus – netgi galima pamatyti šitoje dalyje tokias kaip bėgių konstrukcijas. O tai susiję su 1929-aisiais metais, kada Kauno mieste buvo uždrausta konkė, tai yra arklių traukiamas tramvajus.
Ir miestiečiai įvairiausiais būdais bandė išnaudoti šituos bėgius. Tai yra pavyzdys to miesto tvarumo, kuris buvo dar 29-aisiais metais. Šitos mokyklos tvoros yra konkės bėgiai, atkeliavę iš centrinės miesto dalies.
Kur konkė keliaudavo iki pat senamiesčio tokiais bėgiais nuo Soboro. Dar vienas dalykas šitoje mokykloje likęs, į kurį nedaug kas atkreipia dėmesį, tai kaip sovietinis režimas nepastebėjo šito dalyko.
Tai yra šios mokyklos durys. Jeigu pasižiūrėtumėm tą dalyką iš arčiau, matytumėm Gediminaičių stulpus, kuriuos suprojektavo Antanas Jokimas, ruošdamas šitą mokyklą.
Tie stulpai įvairiausiais būdais ir buvo šiek tiek slepiami, ir medžiai stovėjo dideli, tai likę iki šių dienų nuo pat 1931-ųjų metų.
[archyvinis įrašas anglų kalba]
Dar viena tokia istorija yra susijusi su šita mokykla, kurią irgi ne visi žino. 1963-aisiais metais, kada buvo atrasti Dariaus ir Girėno palaikai Kauno medicinos institute, vienam šitos mokyklos darbų mokytojui kilo mintis išsaugoti tuos karstus.
Iš kurių buvo iškelti Darius ir Girėnas, kad sovietai nesunaikintų. Tai važiavo į Kauno medicinos institutą parsivežti tų karstų. Kartu su karstais netilpo pats organizatorius, darbų mokytojas, į automobilį, tai viename iš karstų atsigulęs ir pravažiavo į šitą mokyklą.
O kas liečia tolesnį veiksmą, tai dar vienas toksai atvejis, kuris dabar sunkiai suprantamas – šitoje mokykloje, dėka tų karstų, buvo ir Dariaus ir Girėno pionierių būrys.
Apie mokyklą daug įvairių istorijų galima prisiminti: ir 41-ųjų metų birželį, kada prasidėjo karas, naciai įžengė, tai buvo įrengta ir ligoninė šitoje vietoje.
Iš senų žmonių prisiminimų, tvoros buvo aplipusios sužeistų italų kareivių, kurie kalbindavo gražias Žaliakalnio paneles. Na, ir mūsų prezidentas Valdas Adamkus taipogi yra baigęs šią pradinę mokyklą, vėliau iškeliavo mokytis į „Aušros“ gimnaziją.
Tai tokį pastatą turime čia, Žaliakalnyje, su intriguojančiom detalėm, kurių tikrai, manau, ne visi žinojote. Keliausime toliau prie pat mokyklos esantį pastatą – parodysiu dar vieną paslėptą paminklą Kauno mieste ir papasakosiu to žmogaus istoriją.
[muzika]
Keliaudami Žaliakalnyje matome daugybę tvorų, tvoros yra apaugusios augalais ir ne visą laiką mums gali atskleisti pastato arba žmonių istorijas.
Šiandieną noriu parodyti paminklą, kuris yra paslėptas nuo žmonių akių – tai Stasio Žirgulio sukurtas Antano Kučingio biustas. Toks pats biustas stovi ir Muzikinio teatro sodelyje, skirtas žymiausiems Lietuvos operos ir baleto teatro veikėjams.
[operos dainavimas]
Antanas Kučingis buvo Lietuvos operos bosas – taip jį vadino dėl balso tembro. Žmogus, kuris suvaidinęs daugybę vaidmenų, bet tuo pačiu turėjo ir savo išskirtinę istoriją, kurią šiandieną noriu jums papasakoti.
Tam, kad viską pamatytumėte, turėtume užeiti į sekantį ano namo kiemą, nes aklinai matėte – tvora uždengta ir negalime pamatyti tikro gražaus vaizdo.
1927-ieji metai, kada buvo pastatytas šitas gražus Žaliakalnio medinukas. Jį pasistatė Antanas Kučingis savo šeimai. Antanas Kučingis buvo Lietuvos kariuomenės karininkas, dirbęs topografijos skyriuje.
Buvo meniškos sielos žmogus ir tuo pačiu, tarnaudamas Lietuvos kariuomenėje, baigė muzikos mokyklą ir pradeda savo karjerą kaip operos solistas. Sėkmingai ją tęsia tarpukario laikotarpyje.
[operos dainavimas]
Žinomi faktai, kad kada Sovietų Sąjunga įžengė į Lietuvą, galbūt tas operinis dalykas išgelbėjo jį, kaip karininką, nuo tremties, bet, kaip žinome, tas dalykas trumpai vyko.
1948-aisiais metais šitame name, pasakojama, įvyksta šventinis susirinkimas žmonių – šventė, kurios metu gerokai įkaušę žmonės sėdėjo. Tame tarpe buvo ir Kipras Petrauskas, žinomas operos solistas.
Kuris prie visų žmonių aiškiai ir garsiai ištransliavo apie tai, kad Kučingis yra slaptos organizacijos narys, kovojantis prieš sovietinę sistemą, jo sūnus slapstosi Lietuvos miškuose kaip partizanas.
Tai buvo vieša paslaptis, jeigu galima pasakyti. Nebuvo viešinama, bet Antanas Kučingis iš tikrųjų dalyvavo tame slaptajame fronte prieš sovietų sistemą, rašė laiškus į užsienį, atsišaukimus, tikrai buvo pakankamai ryškus veikėjas.
Kuris šiais laikais net būtų apdovanotas už tuos darbus. Tai išgirdo žmonės, kuriems nereikėjo išgirsti šitų visų kalbų, ir Antanas Kučingis buvo suimtas sovietų sistemos, pasodintas į kalėjimą.
Vėliau atsitiko taip su visa jo šeima. Visa šeima už tuos žodžius, už tą užfiksavimą šitų jo darbų buvo ištremta į Sibirą. Pasakojama, kad ištardyti buvo ir visi to baliaus 48-ųjų metų veikėjai.
Kurie irgi praėjo tardymus, kai kurie pateko irgi į didžiulę nemalonę. Tai Lietuvos operos bosas, ištremtas į Sibirą, ten pragyveno iki 56-ųjų metų.
Na, ir jo sugrįžimas buvo labai laukiamas visų Lietuvos operinės muzikos gerbėjų. 57-aisiais metais buvo numatytas jo sugrįžimo į muzikos sceną koncertas Kauno sporto halėje.
Bet sovietai, išvydę, kad tai gali būti dar vienas renginys, kuriame gali būti skanduojamas ir Lietuvos vardas, nepriklausomos Lietuvos simboliai, nusprendė šitą pasirodymą uždrausti. Tą patį padarė Vilniuje, ir tokiu būdu jisai tampa išstumtas iš muzikos, operos ir baleto teatro.
1977-aisiais metais Antanas Kučingis paskutinį kartą pakviestas į Vilnių Virgilijaus Noreikos atlikti Mefistofelio rolę spektaklyje. 1979-aisiais, prieš pat savo 80-ąjį gimtadienį, netoli savo namelio buvo stipriai sumuštas.
Miršta 1983-aisiais Antanas Kučingis, ir pasakojama, kad tikrai buvo didžiulis ir gražus atsisveikinimas su šiuo operos bosu, kuris tuo pačiu buvo ir kovotojas dėl Lietuvos nepriklausomybės.
Matome paminklą, Stasio Žirgulio sukurtą. Matome jį paslėptą nuo žmonių akių, ir kai kurie iš jūsų šiandieną pirmą kartą jį pamatysite. Tokia Lietuvos balso istorija, tokios mūsų istorijos. Kviečiu stebėti toliau.
[muzika]
Transkriptas ir skyriai sugeneruoti automatiškai. Galimi netikslumai.
